Norite išgirsti, kaip gimė II vaikų literatūros festivalio „Skaitau vaikams lietuviškai“ 2026 programa?
Atsakysiu vienu žodžiu.
Stebuklingai.
Nes, ko gero, viskas, ką mes darome iš širdies, gali būti pažymėta stebuklo ženklu. Arba, atvirkščiai, nepastebėtų stebuklų ženklais (tuo atveju būna kančia ir dantų griežimas).
Kaip kokioje pasakoje apie Pelenę, yra keturios šiemetinės festivalio programos krikštamotės. Stebuklingiausioji dalis – kai kurios jų apie tai net neįtaria.
Kai klausiau rašytojos Jolitos Herlyn iš Hamburgo (kuri jau seniai sėdi rašytojų Everesto viršūnėje, tad pažįsta jų daug daugiau nei aš) patarimo dėl programos, ji entuziastingai papasakojo apie savo anūką, kuriam marti skaitė Vitalijos Maksvytės knygą, ir ta jam LABAI patiko. Ar bereikia geresnės rekomendacijos, jei knyga patinka vaikui?
Kai prieš metus lankiausi Nyderlanduose, kur vedžiau pamoką lituanistinės mokyklos mokiniams ir susitikau su suaugusiais skaitytojais, rašytoja Rasa Sagė papasakojo apie knygiukus. „Projektą rengia tokia labai faina Monika“, – paaiškino Rasa. Taip mano gyvenime atsirado knygiukai, kuriems piešinius kuria Sofi Grikė. Knygiukai – kažkas stebuklingo ir kūrybingo, tad tiesiog privalu apie juos pakalbėti.
Alizavos mokyklos bibliotekininkė Danutė Miknevičienė – moteris su didele širdimi, kurioje tiek meilės knygoms. Skamba pompastiškai, bet jeigu tai tiesa, negi sakysiu kitaip? Kodėl mes nesakome, kad žmonės yra fantastiški, jeigu jie iš tiesų yra fantastiški? Jos klausiau patarimo, ką dar pakviesti į festivalį. Ji pasiūlė Virgį Šidlauską.
Festivalio skaitymai vyksta antradieniais. Tokia tradicija – nes prieš porą metų vykusi akcija „Skaitau vaikams lietuviškai“ vyko antradieniais. Betgi šįkart padarėme išimtį – vienas renginys vyks šeštadienį. Juk Australija – beveik Marsas, t. y. ne Žemė. Australijos Perto mieste yra lituanistinė mokykla „Baltų šalelė“, o jos vadovė ir mokytoja Jūratė Kušeliauskienė. Su ja kartu dalyvavome lituanistinių mokyklų mokytojų mokymuose. Man labai įstrigo jos pasidalyta istorija apie paauglę Australijos lietuvę, kuri per vieną bendruomenės suvažiavimą atsistojo ir rėžė, ką galvoja. Ko iš tiesų reikia Australijos lietuviukams, kad būtų ryšys su Lietuva – stovyklų, šokių iki paryčių. Trumpai sakant, kad būtų linksma ir gera.
Kartais pagalvodavau apie tuos toli, ne Europoje, gyvenančius užsienio lietuvių vaikus. Kaip jie toli. Toli toli toli. Kaip priartinti? Matyt, taip ir prišaukiau Australijoje gyvenančią rašytoją Viktoriją Butautis į savo mintis. Nes kai antradienio vakare Europoje klausysimės „Skaitau vaikams lietuviškai“ skaitymų, Australijos vaikai miegos. Taip atsirado šeštadienis. Kad išgirstų ir jie. Ir kad mes paklausytume, koks oras Marse.
Tiek niuansų ir širdies virpesių, kurių net neįtariate buvus.
Užrašau ir užfiksuoju. Kad suprastume, jog visi mes kuriame tai, kas vyksta su mumis.
Ačiū už tai.
Tuo pačiu – tai įrodymas, kad viskas, kas mus pasiekia (žodžiu, vaizdu, garsu…), palieka pėdsaką. Todėl pakartosiu, ką jau užkimau kartoti per susitikimus su skaitytojais, tiksliau, vaikų tėvais, aiškindama, kad jie tiesiog privalo žiūrėti, ką jų vaikai skaito, ką stebi internete, nes niekas niekur nedingsta. Viskas lieka. Jų mintyse, širdyse, netgi kūnuose.
O kodėl tokia tema – draugystė?
Gal todėl, kad yra daug gerų žmonių, daug lituanistinių mokyklų ir kai visi veikia kartu, draugiškai, atsitinka kažkas labai gera.
Kad vaikams draugystė svarbi, aišku ir taip, ar ne? Nes kaip kitaip iš jų užaugs tie nuostabūs žmonės, kuriais jiems skirta tapti?
#SkaitauVaikamsLietuviskai
#FestivalisSkaitauVaikamsLietuviskai
#FestivalisSkaitauVaikamsLietuviskai2026
Fotografijos autorė Melissa Askew iš Unsplash
