Taigi, kai man buvo kokie 5-6 m., mano darželio grupės auklėtoja, matyt, išsiilgusi ramybės, visiems vaikams liepė susėsti ratu, nes „Jolita papasakos pasaką“.

Gali būti, kad taip vyko ne pirmą kartą, nors aš prisimenu tik tą atvejį. Sekiau brolių Grimų pasaką apie Erškėtrožę, t. y. – apie šimtui metų užmigusią karalaitę. Jei pamenate, ją prakeikė fėja, užsigavusi, kad yra nepakviesta į krikštynų puotą.

Pasakodama staiga suimprovizavau. Iki šiol spėlioju, kodėl ta klusni, amžinai „gera mergaitė“ sumąstė pažeisti taisykles? Į pasaką įvedžiau naują veikėją – kalbančią papūgą, kuri nepakviestajai fėjai perdavė žinią apie puotą.

Pamenu jaudulį, kai nuslydau nuo žinomo siužeto į pačios sugalvoto veiksmo liniją. Viduje kilo klausimai: Kaip reaguos klausantieji, kai supras, kad pasakoje kažkas pakeista? Svarbiausia – ar sugebėsiu sklandžiai užbaigti savo sumąstytą siužetą, kad jis nepakenktų pagrindinei pasakos daliai?

Akimirksnį išsigandau. Atodūsis. Ir? Ir pasakojau toliau. Nežinau, ar kas pastebėjo, kad nusižengiau brolių Grimų kanonui. Svarbiausia – vaikai klausėsi ir pasaka jiems patiko.

Patikėkite, tiek daug minčių ir jausmų, gali prasisukti tokio amžiaus vaiko galvoje. Mane labiausiai stebina, kad toji vidinė diskusija buvo gan „rašytojiška“.

Ko gero tai ir buvo mano – kuriančios ir pasakojančios Jolitos – pradžia.

Naujausia mano knyga – pseudoistorinis romanas suaugusiesiems „Karaliaus žmonos tarnaitė“.

Elektroninės knygos „Kitokios pasakos apie karalaitę ir drakoną“ pavadinimas skelbia, kad tai pasakos, bet jos skirtos suaugusiesiems. Tik ten dar kartą pamatysite nuo įprasto pasakų siužeto bėgančią Jolitą. Kodėl? Nejaugi jums nenusibodo tos pačios istorijos?

Visada mylėjau gamtą, tad mano gyvenime knyga „Gyvenk ekologiškai“ atsirado ko gero neatsitiktinai.

Iki šiol išleidau keturias knygas vaikams – „Spyglys. Mėlyna dėžutė“, „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“, „Spyglys“, „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“.

Rašydama siekiu sujungti smagią istoriją ir švietėjišką misiją – noriu, kad vaikai pažintų savo jausmus, taip taptų sąmoningesni ir kurtų geresnį pasaulį.

Žurnaliste dirbu nuo 2003 m.

Tikiu, kad lietuvių kalba yra ypatinga, nes joje, pasakšviesios atminties kritiko Skirmanto Valiulio, yra užkoduotas „lietuvių gajumo genas“. Taip gimė nuotolinė lituanistinė mokykla „Lobis“.